Skaitiniai‎ > ‎

Šv. Teresė Avilietė

Šv. Teresė Avilietė (Didžioji), tikras vardas Teresa Sanchez de Cepeda y Ahumada, Ispanijos vienuolė, mistikė, karmelitų vienuolijos reformatorė. Gimė 1515 m. kovo 28 dieną kilmingoje ispanų šeimojeIs , Kastilijos provincijoje, Avilos mieste. Jos šeima kilusi iš atsivertusių į katalikybę žydų ( maranų ) . Nuo vaikystės buvo krikščioniškai auklėjama, skaitė šventųjų gyvenimus. Norėdama tapti kankine, su broliuku pabėgo į maurų valdas, bet dėdė juos surado ir grąžino namo. Tada vaikai už miesto vartų pradėjo žaisti atsiskyrėlius. Paauglystėje šis įkarštis atvėso. Mirus mamai, tėvas šešiolikametę Teresę atidavė  mokytis į Avilos augustijonių mokyklą, čia ji apsisprendžia tapti vienuole, bet po aštuoniolikos mėnesių dėl ligos mokslus turėjo nutraukti. 1534 m. slapta įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje, 1555 m. po mistinių išgyvenimų nusprendė grąžinti senesnius, daugiau griežtesnius karmeličių nuostatus, kurie buvo sušvelninti XIV a. 1562 m. Aviloje ji įkūrė šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris siekė dvasingesnio gyvenimo ir griežčiau žiūrėjo į vienuolinį gyvenimą. Šv.Teresė siekė sugriežtinti vienuolynų tvarką, reformos pagalba išgryninti jų gyvenimą. Ji troško, kad vienuolyne vienodomis neturto sąlygomis atskirose celėse gyventų nedaug, bet tikro pašaukimo vedamų vienuolių, griežtai būtų laikomasi klauzūros ir tylos,kad karmelitės būtų tikrai kontempliatyvios, pasišventusios maldai, liturgijai ir kitoms dvasinėms praktikoms vienuolės. Pirmasis basųjų karmeličių vienuolynas pasižymėjo visišku atsiribojimu nuo išorinio pasaulio, tyla, asketiškumu. Vienuolės dėvėjo šiurkščius paprastus rūbus ir avėjo sandalus, buvo davę visiškos abstinencijos įžadus. 1567 m. karmelitų ordino generolas leido steigti kitus vienuolynus su tokia pačia griežta regula, vienuolynų skaičius išaugo iki penkiolikos. Sutikusi jauną karmelitų vienuolį šv. Kryžiaus Joną, kuris buvo jos nuodėmklausys ir dvasios vadovas, paskatino jį prisidėti prie karmelitų ordino  reformų vyrų vienuolynuose. 1568 m. ji padėjo jam įkurti pirmąjį reformuotą basųjų karmelitų vienuolyną vyrams. Basųjų karmelitų tėvai buvo linkę dar stipriau akcentuoti kontempliaciją ir atgailos dvasią. Šv. Teresė Avilietė vienuolijos dvasingumo tradiciją praturtino pamaldumu šv. Juozapui – Švč. Mergelės Marijos Sužadėtiniui. Šv. Juozapas karmelitams tapo ‚, tyliosios maldos mokytoju “ , nuolankios tarnystės Jėzaus ir Marijos garbei pavyzdžiu.

Šv. Teresė, pati nieko neturėdama, pastatė ir įkūrė 32 vienuolynus įvairiuose miestuose : 17 moterų ir 15 vyrų karmelitų. Naujoji ordino atšaka sutiko nemažą pasipriešinimą, tačiau 1580 m. popiežius Grigalius XIII nutraukė Basųjų karmelitų persekiojimus, išleisdamas bulę, kurioje juos pripažino kaip atskirą provinciją su savo provincijolu.

 Jos veikla turėjo įtakos religiniam Europos atgimimui ir kontrreformacijos sustiprėjimui.

1558 m. Teresei atsivėrė vidinis (ekstazių, regėjimų, vizijų, pagavų, dvasios skrydžių, nepaprastų dvasinių malonių) pasaulis. 1561 m. domininkonas tėvas Ibanesas (Ibanez) pavedė jai aprašyti savo gyvenimą. Taip po metų gimė pirmoji Teresės autobiografinė knyga „Gyvenimas“. 
Vyresniųjų pavedimu parašytos ir kitos knygos: „Tobulybės kelias“ (1565), „Sielos šauksmas į Dievą“, „Sielos pilis“ (1577), „Vienuolynų steigimai“ (1582), išskyrus „Apie Dievo meilę pagal Giesmių giesmę“ (1566). Be šių stambesnių veikalų, ji parašė daug smulkesnių kūrinėlių, eilių, dvasinių pranešimų ir daugiau kaip 400 laiškų. Teresė yra ispanų literatūros klasikė.
Šv. Teresė Avilietė – viena didžiausių mistikių, sugebėjusi suderinti kontempliaciją ir aktyvų gyvenimą. Visiškai atsidėjusi Viešpačiui, ji liepsnojo galinga Dievo meile. „Negaliu suprasti, kodėl visi bijo tobulybės kelio, - rašė ji. - Duok, Viešpatie, pažinti, kaip klysta tie, kurie tariasi esą saugūs, eidami didžiuose pavojuose su minia. Tuo tarpu tikrai saugu yra žengti vis pirmyn Dievo keliu. Žiūrėkime į Viešpatį ir nebijokime, kad ši Teisybės Saulė kada nors nusileis“. 
Ypatingą reikšmę ji skyrė vidinei maldai, kuri yra „puiki priemonė atgauti tai, ką buvome praradę“. „Vidinė malda yra ne kas kita, kaip draugiškas bendravimas, dažnai slaptas pasikalbėjimas su Tuo, kuris mus myli.
Šv. Teresė, būdama labai silpnos sveikatos, savo skausmų ugnyje degdama, bet suprasdama, „kiek daug gero gali tais skausmais padaryti skaistyklos sieloms ir kariaujančiai Bažnyčiai“, aukodavo juos už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdama už juos Dievo teisybei atsiteisti, buvo pratusi maldauti: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti“. 
Ji patyrė daug mistinių malonių, regėjimų, kurie buvo patvirtinti esant dieviškos kilmės.
Garsiausias jos regėjimas – transverberacija (lot. „pervėrimas“) - angelas ugnine strėle pervėrė jai širdį, o Jėzus, paduodamas jai taurę, tarė: „Toliau kaip sužadėtinė rūpinsies mano garbe“. Savo antgamtinius regėjimus ji apibūdino kaip „matymą, kurio aiškumas ir ryškumas pralenkia visa, ką tik galime įsivaizduoti šiame pasaulyje. Nėra tai žėrėjimas, kuris akintų, bet mielas atspindys; toji šviesa nepažeidžia akies, kuria matome dalyką dieviškame gražume. Ta šviesa  skirtinga nuo šio pasaulio šviesos - net pačios saulės skaidrumas atrodo prietema, palyginus su anos skaidrumu... Toji šviesa niekad negęsta, ji neturi nakties; visada pasilieka šviesa, niekas jos nekliudo“.
 Teresė Avilietė mirė 1582 spalio 4 d
 Šventoji Teresė iš Avilos beatifikuota 1614 m. balandžio 24 d. popiežiaus Pauliaus V, nuo 1617 m. – ji Ispanijos globėja, popiežius Grigalius XV 1622 m. kovo 12 d. paskelbė jąšventąja,popiežius Paulius VI 1970 m. rugsėjo 27 d. – Bažnyčios mokytoja.
Comments